Spektaklis „Tas, kuris matė tamsoje" Rasa Bugavičute-Pēce
Spalio 20 d. 18.30 val. Naujosios Vilnios kultūros centre
Facebook renginys: https://www.facebook.com/events/1457439026197095
Kūrybinė grupė:
Režisierius – Rolandas Atkočiūnas
Scenografas – Artūras Šimonis
Kostiumų dailininkė – Kotryna Daujotaitė
Pjesę į lietuvių k. vertė ir adaptavo – Rolandas Atkočiūnas
Režisieriaus padėjėja – Eglė Kuzienė
Spektaklio vadybininkė – Aleksandra Šalkinė
Spektaklyje vaidina:
Suaugęs Jokūbas – Vidmantas Fijalkauskas
Jokūbas jaunystėje – Ilona Doveiko
Mama Zelma – Juliana Volodko
Tėvas Lionginas – Viačeslav Lukjanov
Psichiatrė; Pardavėja – Jelena Juščenko
Daina – Gintarė Šmigelskytė
Lauris – Artur Svorobovič
Lina – Gabrielė Andruškevič
Tai spektaklis pagal lietuvių kilmės latvių rašytojos, dramaturgės Rasos Bugavičutės-Pēcės knygą „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (latv. „Puika, kurš redzēja tumsā“).
Tai Jokūbo – berniuko, jaunuolio, o vėliau ir brandaus vyro, kurio tėvai yra neregiai – istorija. Istorija apie žmogų, kuris bando suprasti pasaulį, kad jame galėtų gyventi kiti. Jokūbo mama (Zelma) ir tėtis (Lionginas) yra akli. Bendrabutyje gyvena ir daugiau neregių. Berniukas nuo pat mažens tapo jų akimis. Aklumas – tai ne liga, juolab ne tragedija, tai egzistencinė būsena.
Jokūbą anksti užgriūva rūpesčiai ir atsakomybė. Jis visur yra kitoks: ir reginčiųjų visuomenėje, ir tarp neregių. Tačiau jis moka mylėti, jis auga ir bręsta, jį lydi prieštaros, bet ir kasdienybės džiaugsmai.
Spektaklyje nekeliamas klausimas, ką reiškia būti aklam. Klausiama – ką reiškia matyti. Tai dovana ar našta? Kaip žmogus gali augti, kai jau nuo pat pradžių reikia būti suaugusiu? Kokias žymes palieka artimas ryšys, kuris yra kartu ir meilė, ir priklausomybė?
- Bugavičute-Pēce savo kūrybą grindžia socialinės realybės stebėjimu ir dokumentiniu jautrumu. Jos pjesėse svarbiausias yra žmogaus balsas – autentiška, gyva kalba, fiksuojanti tai, ką žmonės linkę nutylėti, o geriausiu atveju pasako puse lupų.
Spektaklio „Tas, kuris matė tamsoje“ istorija, herojai turi atitikmenis realiame gyvenime. Pastatymas artimas dokumentiniam teatrui, bent prie jo priartėja.
„Tamsa šioje pjesėje nėra negatyvi. Jokūbas matė tamsoje – matė tai, ko kiti negalėjo. Meilė ir našta gali gyventi viename žmoguje ir sugyventi. Kad tai suprastum – tam ir reikalingas teatras, jis tai gali.“ (Rolandas Atkočiūnas)
„Šis pasakojimas – ne apie matymą ar nematymą, o apie tai, kas įžvelgiama ne akimis. Apie tai, kas svarbiausia.“ (Bārbala Simsonė)
///
Rasa Bugavičute-Pēce – lietuvių kilmės latvių dramaturgė, prozininkė, kino filmų ir televizijos serialų scenarijų autorė. Tarptautinės Jānio Baltvilko premijos laureatė (2020). „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (2019) – antra jos knyga. Knyga įtraukta į 2020-ųjų tarptautinį literatūros katalogą „White Ravens“ ir 2021-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos trumpąjį sąrašą. Latvijos nacionaliniame teatre pastatytas spektaklis „Berniukas, kuris matė tamsoje“ (rež. Valters Sīlis) pripažintas geriausiu 2019–2020 m. sezono spektakliu.
Rolandas Atkočiūnas – teatro režisierius, 1992 m. įkūrė Kauno mažąjį teatrą, čia dvejus metus dirbo meno vadovu. Nuo 1994-ųjų dirbo Šiaulių dramos teatre (režisierius, meno vadovas, teatro vadovas). 2005–2008 m. dirbo Liepojos (Latvija) dramos teatre (režisierius, meno vadovas). 2011–2012 m. – Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas. R. Atkočiūnui artimesnis egzistencinis, metafizinis, intymus teatras, domisi šiuolaikinės bei XX a. moderniosios dramaturgijos scenine interpretacija, gilinasi į aštrias, šiuolaikiniam sociumui aktualias temas. Paskutiniai jo spektakliai – T. Stoppardo „Didvyriai“ Estijos „Südalinna“ teatre (2025) ir D. Čepauskaitės „Kai mes vėl būsime jauni“ Latvijos Nacionaliniame teatre (2026). Vilniaus senajame teatre yra pastatęs spektaklius „Zoikos butas“ (2014), „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ (2017).
///
JOKŪBAS
Aš buvau bendrabučio akys ir vaikystėje dariau dalykus, kurie kažkam atrodys keisti.
Man atrodo, kad tu seniai manęs nematei.
ZELMA (mama)
Jokūbas yra mano tvirta kėdė…
